Ukrainos šviesolaidiniai dronai: raida, panaudojimas ir poveikis

Įžanga ir fonas

Šviesolaidiniai bepiločiai orlaiviai – dronai, kurie ryšiams naudoja fizinį šviesolaidį kabelį, o ne radijo ryšį – tapo revoliucine technologija Ukrainos ir Rusijos kare. Nors laidu valdomos amunicijos koncepcija nėra nauja (tokios sistemos kaip JAV TOW ar Izraelio Spike prieštankinės raketos tarnyboje jau dešimtmečius), šviesolaidžio panaudojimas dronams tapo naujausiu inovatyviu sprendimu, kurio diegimą pagreitino karo poreikiai. Prieš karą tokie „laidiniai dronai“ atrodė nepraktiški ar nereikalingi, tačiau dėl plataus masto Rusijos naudojamų elektroninio trukdymo sistemų šis požiūris greitai pasikeitė. 2023 m. abi pusės pradėjo vystyti šviesolaidinės jungties dronų prototipus, o 2024 m. ši technologija buvo pradėta naudoti mūšio lauke. Šioje ataskaitoje detaliai aprašoma šviesolaidinių dronų raida, jų karinė ir civilinė paskirtis Ukrainoje, techniniai parametrai, taktika, ryšio pranašumai, atsparumas elektroniniam karui, pagrindiniai gamintojai ir palyginimas su kitų tipų dronais.

Šviesolaidinių dronų karinis panaudojimas Ukrainos mūšio lauke

Rusijos diegimas: Rusija tapo pirma, kuri plačiu mastu pradėjo naudoti šviesolaidinius FPV (First Person View, pirmojo asmens vaizdo) dronus šiame kare. Pirmasis žinomas modelis – „Novgorodo Vandalų kunigaikštis“ – sukurtas Rusijos savanorių technologų komandos (Ushkuinik), vadovaujamos Aleksey Chadaev kyivindependent.com. Šis dronas pirmą kartą buvo 2024 m. rugpjūtį dislokuotas Rusijos Kursko regione, siekiant kovoti su Ukrainos infiltravimosi operacijomis. Jis ypač veiksmingas atakuojant Ukrainos kariuomenės padalinius ir tiekimo konvojus. Rusų pajėgos šiais laidiniais FPV „kamikadzė“ dronais stebi ir naikina Ukrainos aprūpinimo linijas, kas faktiškai paralyžiavo Kursko iškišulio tiekimą. Vienas Ukrainos karo medikas teigė: „Mūsų logistika visiškai žlugo; visos magistralės stebimos šviesolaidiniais dronais, šaudmenų ir tiekimo pristatyti neįmanoma.“ 2024 m. pabaigoje – 2025 m. pradžioje Rusijoje pradėtos formuoti elitinės dronų grupės (vadinamos „Rubikon“ ir „Paskutinio teismo“), turinčios šviesolaidinio FPV panaudojimo patirtį. Šios grupės buvo perdislokuotos į Rytų Ukrainą (Donetsko sritis), siekiant sustiprinti puolimą pagrindiniuose taškuose, tokiuose kaip Pokrovskas ar Toreckas. Pranešama, kad rusiški šviesolaidiniai dronai atliko lemiamą vaidmenį, priversdami Ukrainos kariuomenę palikti Kursko pasienio iškišulį, nes judėti ten darėsi labai pavojinga.

Rusijos šviesolaidiniai dronai dažniausiai yra FPV keturkojai dronai, kurie gabena sprogmenis (dažniausiai modifikuotas RPG galvutes ar mažas bombas) bei tempią didelį šviesolaidžio kabelio ritinį. Vienas Ukrainos perimtų rusiškų dronų buvo su 10,8 km ilgio (apie 7 mylių) šviesolaidžiu. Rusiški modeliai pasižymi 20–30 km veikimo spinduliu ir aukštu patikimumu: Ukrainos žvalgybos duomenimis, rusiški šviesolaidiniai dronai sėkmingai pasiekia taikinį iš 20 km atstumo 80% atvejų (dauguma nesėkmių dėl operatorių klaidų). Tai gerokai pranoksta ankstyvuosius Ukrainos šviesolaidinius dronus, kurių sėkmės rodiklis ties 15 km ribodavosi 10–30%. Viena iš priežasčių – technologinis pranašumas: Rusai naudoja pažangesnes ryšio technologijas – pavyzdžiui, 1490–1550 nm bangos ilgio šviesolaidį (mažesni signalų nuostoliai), su skaitmeninėmis IP kameromis ir OpenIPC programine įranga, bei galingesniais siųstuvais uasvision.com uasvision.com. Todėl rusiški šviesolaidiniai dronai ilgose distancijose turi daug aiškesnį valdymo signalą. Ukrainos ankstyvieji modeliai naudojo kiniškas analogines–skaitmenines sistemas, 1310 nm bangos ilgį (signalų slopinimas 3 kartus didesnis už rusišką), kameros buvo analoginės FPV uasvision.com uasvision.com. Nors rusiškas sprendimas brangesnis, jis užtikrina didesnį nuotolį ir vaizdo kokybę.

Ukrainos atsakas: Pastebėjus šį Rusijos pranašumą, Ukraina labai greitai suaktyvino šviesolaidinių dronų tyrimus ir gamybą. Nors kitose dronų srityse Ukraina pirmavo, šioje tapo besivejančiąja. 2024 m. viduryje Ukrainos kariuomenė ir vyriausybiniai technologijų inkubatoriai skubiai pranešė, kad šviesolaidiniai FPV įrenginiai tapo „labai reikalingi“ ir valstybė jų pirks dideliais kiekiais. Lūžio taškas buvo 2024 m. vasarą, kai Ukrainos specialiosios pajėgos infiltravosi į Kurską ir susidūrė su rusiškais šviesolaidiniais dronais. Rusijos šaltiniai pažymėjo, kad Ukrainos elektroninio karo padaliniai gali slopinti visus rusiškus dronus, išskyrus šviesolaidinius. Ši realybė paskatino Ukrainos gynybos ministeriją šviesolaidinius dronus įtraukti į prioritetinius projektus.

2024 m. gruodį Ukrainos gynybos inovacijų agentūra aukštiems karininkams surengė viešą šviesolaidiniu būdu valdomų FPV dronų demonstraciją. Prisistatė daugiau nei dešimt vidaus modelių, kai kurie pajėgūs gabenti 3 kg sprogmenų, buvo surengti bandymai kariuomenei. Iki 2025 m. pradžios dešimtys Ukrainos inžinerinių komandų su vyriausybės Brave1 inovacijų klasterio parama dirbo kuriant šviesolaidinius dronus ar jų komponentus. Vidaus gamyklose sparčiai didėjo gamybos pajėgumai – jos skelbė, kad, užtikrinus komponentų tiekimą, galima pagaminti tūkstantį šviesolaidinių dronų per mėnesį. Ukrainos skaitmeninės transformacijos ministras Mykhailo Fedorov 2025 m. paskelbė, kad jau 15 įmonių pajėgios šią techniką gaminti vietoje.

Ukrainos pajėgos fronto linijoje nuo 2024 m. pabaigos pradėjo gauti nedaug šviesolaidinių dronų. Nacionalinės gvardijos 12–osios specialios brigados (Azovo batalionas) vadas sakė, kad šiuo metu mažiau nei 5% visų dronų yra šviesolaidinių, daugiausia dėl ribotų gamybos pajėgumų. Vis dėlto, net šie keli dronai jau turi didelį poveikį. Tarptautinio legiono drono operatorius (slapyvardis „George“) aprašė misiją, kurią atliko 2024 m. rudenį – naudodamas šviesolaidinį droną su 1,6 kg kovine galvute sėkmingai perėjo stiprų Rusijos elektroninį trukdymą ir sunaikino į požeminę slėptuvę pasislėpusius rusų karius – su radiju valdoma įranga to padaryti nebūtų pavykę. Dėl puikios vaizdo kokybės komanda suprato, kad tai „labai svarbu“ – jis pasakojo: „Po pirmo karto su šviesolaidžiu nebenorėjau grįžti prie įprastų [radijumi] dronų.“ Tokiose elektroninio karo ypač veikiamose srityse kaip Bachmutas ir Donbasas šviesolaidiniai dronai ypač svarbūs. 2025 m. pradžioje Ukrainos dronų elitui (pvz., 92-oji brigada „Achilas“ ir Azovo bataliono dronų būrys) šviesolaidiniai FPV tapo svarbiausių operacijų įprastu įrankiu, nors jų tiekimas dar plečiamas.

Taktinė įtaka: Frontuose šviesolaidiniai FPV pagrinde naudojami kaip vienkartinė atakos amunicija (kamikadzės, klajojantys dronai) ir artimosios žvalgybos ar taikinių naikinimo priemonė. Tokie dronai skrenda žemai ir gali labai tiksliai pataikyti į įvairius objektus – šarvuotas transporto priemones, slėptuves, netgi gali įskristi pro langą ar duris. Ukrainos operatoriai sako: šviesolaidiniai dronai leidžia įvykdyti taktinius scenarijus, kurie buvo neįmanomi su FPV radijumi: „Kai reikia įskristi į gamyklos vidų ar smarkiai apaugusį mišką, jie labai naudingi“, – komentuoja Ukrainos „Achilo“ dronų būrio vadas. Kadangi šviesolaidiniais dronais galima toliau valdyti net judant po tankius miestus ar miškus (su radijo ryšiu signalas greitai prarandamas), anksčiau saugiomis laikytos sritys – miškai, uždaros patalpos – nebėra saugios. Vienas Ukrainos karys prisimena, kad anksčiau per miškus buvo saugu eiti (galima buvo slėpti signalą nuo priešo dronų), dabar rusų šviesolaidiniai FPV netrukdomi prasiskverbia per miškus.

Didžiausia įtaka yra elektroninio karo srityje. 2024 m. abi pusės investavo daug lėšų į brangius trukdytuvus, siekdamos apsaugoti tankus ir pozicijas nuo radijumi valdomų FPV dronų atakų. Tačiau šviesolaidiniai dronai beveik panaikino šių trukdytuvų efektyvumą. Be to, Ukrainos ir Rusijos elektroninio karo padaliniai kartais netyčia trukdo savo pusės dronams (kai keletas grupių veikia toje pačioje vietoje) – su šviesolaidžiu ši problema neegzistuoja. Iki 2025 m. buvo vertinama, kad šviesolaidiniai dronai tapo pagrindiniu ginklu, „iš esmės pakeitusiu mūšio eigą“. 2025 m. pavasarį iš fronto atėjusiose fotografijose matyti: Ukrainos keliuose kabo prieš dronus skirti tinklai, laukuose guli išmesti šviesolaidiniai kabeliai – naujas karo peizažas. Abi pusės sutaria, kad šių nenutrukdomų dronų galimybė tapo lemiamu veiksniu: kaip artilerija, jie leidžia bet kada smogti pageidaujamam taikiniui.

Šviesolaidinių dronų civiliniai ir nekariniai panaudojimai

Be tiesioginės karinę paskirties, Ukrainoje šviesolaidiniai dronai rado unikalių nekarinių pritaikymų, daugiausia susijusių su logistika bei patikimu ryšiu potencialiose civilinėse srityse. Ypatingas pavyzdys yra šviesolaidžiu valdomi bepiločiai antžeminiai robotai (UGV), kurie aprūpina fronto karius. 2025 m. Ukrainos daliniai pradėjo naudoti vikšrinius mažus robotus (vadinamus „mini bepilotėmis tanketėmis“), galinčius gabenti 100–150 kg amunicijos, maisto ir kuro į linijos pozicijas, valdomus iš toli per šviesolaidį kabelį. Tokie robotai labai sumažina gyvų vairuotojų nuostolius per FPV atakas. Kariai juokauja: „Naudojame dronus prieš dronus“, t. y. šviesolaidiniais robotais slepiami nuo Rusijos FPV atakų aukštai. Šviesolaidinis ryšys UGV daro atsparius trukdžiams ir neperimamus – net ir intensyvaus elektroninio karo metu gali laisvai judėti. Jei robotas bus sunaikintas (ar net puolamas laukinių gyvūnų), gyvų aukų neliks. Ši technologija labai prisideda užtikrinant logistiką ir išsaugant karių gyvybes – pavadinta gyvybės linijos inovacija.

Šviesolaidžio panaudojimas itin vertingas civilinėse srityse, kur radijo ryšys neįmanomas. Dar iki karo tempiamais dronais ir robotais buvo tikrinami tuneliai, šachtos ir vamzdynai, kur laidinis ryšys patikimesnis už radiją. Karas paspartino šių sistemų vystymą. Dabar Ukrainos įmonės pritaiko didelius šešių sraigtų „bombonešius“ šviesolaidžių valdymui specialioms užduotims (tokie dronai pakelia didesnius krovinius). Dronarium Air eksperimentinis modelis turi šviesolaidinį valdymą ir, nutrūkus kabeliui, automatiškai persijungia į GPS arba grįžta į bazę. Tokie saugikliai ypač vertingi civiliniams dronams (pvz., katastrofų zonoje ar pramonės infrastruktūros patikrai): užtikrina, kad misija nesutriks dėl kabelio kliūčių.Mūšio laukuose masiškai išmesti šviesolaidiniai kabeliai netgi sukėlė netikėtą „civilinį“ efektą – juos pradėjo naudoti laukiniai gyvūnai. Sakoma, kad Donbaso paukščiai pina lizdus iš apleistų šviesolaidžių kabelio. Azovo pulkas netoli Torecko aptiko lizdą, beveik pilnai nupintą iš šviesolaidžio kabelio, kas rodo šios medžiagos paplitimą gamtoje.Ateityje Ukrainos sukaupta šviesolaidinių dronų ekspertizė gali tapti civilinės pramonės pagrindu pokariu. Saugūs, atsparūs trukdžiams šviesolaidiniai dronai galėtų būti naudojami infrastruktūros priežiūrai trikdžių pilnose zonose ar teisėsaugos ir pasienio srityse, kur ryšys gali būti trukdomas. Vis dėlto, pagrindinė civilinė nauda šiuo metu netiesioginė – gerinama logistikos grandinė (humanitariniu aspektu: saugesnis maisto ir vandens tiekimas kariams) ir gelbėjamos gyvybės.

Šviesolaidinių dronų techniniai parametrai ir gebėjimai

Ukrainos šviesolaidiniai FPV dažniausiai yra perdirbti komerciniai keturkojai ar šešių sraigtų dronai, papildomai turintys šviesolaidės ritinį. Korpusai dažnai iš anglies pluošto ar polimerų, naudojama standartinė sportinių dronų elektronika ir FPV kamera. Esminiai parametrai:

• Ryšio grandinė: Plona šviesolaidžio gija (daugiausiai vienmodė) išsivynioja skrydžio metu iš ritinio, dažniausiai pritvirtinto tarp drono rėmo ir krovinio. Standartinės kabelio ilgiai – 5 km, 10 km, 15 km, ilgis siekia 20 km. Ukrainiečiai efektyviai naudoja iki 15 km atstumą ir turi 20 km sėkmingų bandomųjų atvejų, o Rusija, kaip tariama, jau turi 30 km ritines. Šviesolaidis itin lengvas (10 km apie 0,9–1,2 kg ritinys), labai plonas (skersmuo 0,2–0,3 mm), bet už išvaizdą tvirtesnis – standartinis kariniai šviesolaidžiai išlaiko 100 000 psi tempimą. Tačiau perlenkus ar per stipriai tempiant, gali nutrūkti.
• Greitis ir manevringumas: Dėl ritinio ir didesnės baterijos šviesolaidiniai FPV sunkesni už paprastus. Tipinis maksimalus greitis apie 60 km/val., atlikti paprastus manevrus gali. Tačiau papildomas svoris lėtina pagreitį ir blogina manevringumą, jie lengviau pataikomi lengvaisiais ginklais. Operatoriai teigia – norint pakelti ritinį, reikia didesnio korpuso ir galingesnių variklių, kas dar lėtina reaktyvumą ir didina pažeidžiamumą. Profesionalūs FPV (radijumi) gali skrieti >150 km/val., šviesolaidiniai to nepasiekia.
• Skridimo nuotolis: Realus veikimo nuotolis ribojamas šviesolaidžio ilgiu. Dažniausiai Ukrainoje naudojami 10 km ritiniai, ilgesni (15–20 km) egzistuoja, bet nesant kokybiškų komponentų jų patikimumas menkas. Praktikoje, 10 km šviesolaidiniai dronai pasiekia apie 50% taikinių, kol buvo pradėta naudoti geresnius komponentus, 15 km modeliai pasiekdavo tik <30% sėkmės. Rusų 20 km ilgio šviesolaidiniai dronai veikia efektyviai (~80% pataikymo). Skirtingai nei radijumi valdomi FPV, šviesolaidiniai dronai nereikalauja tiesioginio matomumo – svarbiausia, kad kabelis nenutrūktų, jie gali šliaužti aplink kalvas ar į vidų pastatų. Bendras kompromisas – per retransliatorius ar su palydoviniu ryšiu radijo FPV teoriškai pasiekia šimtus kilometrų, o šviesolaidiniai ribojasi kabelio ilgiu.
• Krovinys: Ankstyvieji šviesolaidiniai FPV gabeno tradicines „kamikadzes“ galvutes – smulkius prieštankinius granatsvaidžių arba sprogmenų užtaisus (0,5–1,5 kg sprogmenų). Pats dronas (korpusas + baterija + ritinys) sveria apie 5–7 kg, startinis svoris didesnis nei įprastų FPV. Dideli Ukrainos BattleBorn modeliai gabena ~1,5–8 kg sprogmenų, priklausomai nuo tipo. Pvz., didelis šešių sraigtų „bombonešis“ su šviesolaidžiu gali numesti sunkesnę bombą ar kelias granatas, tačiau kuo sunkesnis krovinys – tuo trumpesnė trukmė ir blogesnė manevringumas, todėl dažniausiai naudojami lengvesni preciziniai užtaisai. Antžeminės platformos gali vilkti šimtus kilogramų (ybės vikšrinio variklio), tačiau labai lėtai.
• Skridimo trukmė: Pats šviesolaidis skrydžio laikui įtakos nedaro, viską lemia baterija ir savasis svoris. Standartinis FPV „kamikadzė“ skraido 10–15 min. Didesni šviesolaidiniai dronai su ta pačia baterija išlaiko trumpiau dėl svorio ir pasipriešinimo. Dažniausiai misija trumpa (5–10 km skrydis, ataka). Nuolatiniam stebėjimui naudojami rišami dronai (maitinami iš žemės), bet jie tinka tik stacionariai apsaugai, ne dinamiškam karui.
• Vaizdo/duomenų perdavimas: Šviesolaidis užtikrina didelio pralaidumo, didelės raiškos, beveik be vėlavimo vaizdo srautą. Operatorius teigia galintis „matyti taikinį iki paskutinės sekundės“, kai radijo FPV vaizdas artinantis prie taikinio dažnai pasidaro neryškus ar visai išnyksta. Šviesolaidžiu perduodamas vaizdas gali būti HD, be jokio vėlavimo – preciziškai valdomai atakai. Tai viena priežasčių, kodėl Rusija perėjo prie šviesolaidžio: autonominė AI navigacija (mašininis matymas) vis dar nepakankamai patikima, žmogus gali tiksliau pilotuoti pagal aiškų vaizdą kyivindependent.com.
• Valdymo sistema: Abi pusės kuria savas šviesolaidinių dronų valdymo sistemas. Daugelis naudoja masinius valdymo modulius (COTS) su modifikuota programine įranga laidiniam ryšiui. Valdymo signalai tinklu siunčiami per šviesolaidinį kabelį. Pasak pranešimų, rusų dronai integruoja IP tinklą (transliatorių + OpenIPC + IP kameras) uasvision.com, tad pats dronas tampa tinklo mazgu. Ukrainos pradžioje naudoti paprastesni savadarbiai variantai, kurie analoginį FPV signalą siųsdavo per šviesolaidį (naudojant kiniškus analog–skaitmeninius keitiklius) uasvision.com. Ateityje tikėtina atsiras standartu pagrįsti šviesolaidinių dronų valdymo blokai su tvirtais kabelių jungikliais ir lengvai montuojamomis ritėmis.
• Kaina: Karo pradžioje šviesolaidinių dronų dalys buvo ypač brangios. 2023 m. viduryje ryšulio ir siųstuvo komplektas iš Kinijos kainavo iki 2500 JAV dolerių, todėl šviesolaidiniai dronai buvo labai brangiai prarandami. Iki 2024 m. pabaigos Kinijos fabrikai pradėjo masinę gamybą (Rusija užsisakė didelį kiekį), kainos sparčiai krito. 2025 m. vienas 10 km šviesolaidžio komplektas su moduliu kainavo apie 500 JAV dolerių (ir toliau pinga). Visas šviesolaidinis FPV dronas – apie 1000–1500 JAV dolerių, t. y. vos keli šimtai daugiau nei profesionalus radijinis FPV. Ukrainos vadas teigė, kad 10 km versijos savikaina apie 1200 JAV dolerių. Visiška vietinė gamyba galės kainą dar labiau sumažinti; gamintojai skaičiuoja, kad savos gamybos dronas bus tik 70–140 dolerių brangesnis už radijinį (apie 500–800 JAV dolerių). Žemės UGV brangesni – pvz., penkių „barsukų“ partija (bendras krov./svoris – 35 kg) – 1200 000 grivinų (~32 000 JAV dolerių).

Tipinio šviesolaidinio drono parametrai: vidutinio dydžio FPV apie 12–13“ sraigtai, 10 kg svoris (įskaitant 1 kg sprogmenų ir 1 kg šviesolaidžio); maksimalus greitis – ~60 km/h, taktinė veikimo zona – 5–10 km (su 10 km kabeliu, priklauso nuo reljefo), kaina – apie 1000 JAV dolerių. Transliuoja 1080p HD vaizdą realiu laiku, praktiškai nepažeidžiamas trukdžiams. Galingesni modeliai pasiekia 15–20 km arba kelia 5–8 kg, bet yra stambesni ir brangesni.

Šviesolaidinio ryšio taktinis pranašumas

Šviesolaidinis valdymas Ukrainos elektroninio karo sąlygomis suteikia milžinišką taktinį pranašumą:

• Atsparumas radijo trukdžiams: Didžiausias pranašumas – imunitetas radijo trukdymui. Kitaip nei radiju valdomi, laidiniai dronai su operatoriumi visada palaiko tiesioginį laidinį ryšį. Šiuo metu nėra elektroninio karo technologijų, galinčių paveikti šviesolaidžiu perduodamus signalus. Ukrainoje ir Rusijoje masiškai dislokuota elektroninio karo įranga (trukdytuvai, dronų naikinimo ginklai), veiksminga prieš tradicinius dronus, tačiau šviesolaidžių neįveikia. Kaip sako Ukrainos dronų vadovas: „Elektroninės kovos priemonės… šviesolaidiniams dronams beveik neveikia.“ Praktikoje, Ukrainos EW ekspertai randa būdų nuleisti visus priešo dronus, išskyrus šviesolaidžius. Tai leidžia lengvai pralaužti „elektroninį skydą“, saugantį strategiškai svarbias vietas. Pvz., Glyboko mūšyje šviesolaidinis dronas pralaužė stiprų trukdymą ir pataikė į taikinį – nė vienas radijinis dronas to nesugebėtų.
• Nematomi radijo detektoriams: Šviesolaidiniai dronai elektroniniu požiūriu beveik nematomi, nes neskleidžia jokio radijo signalo. Pats dronas ir operatorius neskleidžia elektromagnetinės spinduliuotės, todėl radijo skeneriai ar dronų stebėjimo sistema nepajėgia jų užfiksuoti. Daugelis Ukrainos/NATO dronų aptikimo sistemų mato būtent kontrolės signalus ar vaizdo srautus – šviesolaidiniai dronai veikia tyliai kaip „juodi“ orlaiviai. Kaip rašoma War Zone: „Vienas iš didžiausių laidinių FPV dronų privalumų – visiškas nematomumas. Ši elektronika… jei priešas aptinka ir nustato lokaciją – operatorius žūsta. Su laidiniu FPV šios rizikos nėra.“ Kitaip tariant, šviesolaidinio drono operatorius gali būti ramus dėl savo saugumo – kas Ukrainos pusėje ypač svarbu, nes Rusija taikėsi į radijinių dronų operatorius pagal signalų vietą. Šviesolaidis tą grėsmę visiškai pašalina.
• Aukštas pralaidumas, stabilus ryšys: Šviesolaidis suteikia greitą didelės raiškos, mažu vėlavimu vaizdo srautą, leidžiant operatoriui matyti vaizdą iki paskutinio momento (radijuje vaizdas dažnai trūkinėja arba dingsta prieš ataką). Ekspertai pažymi, kad kabelis leidžia stabiliai perduoti vaizdą „iki pat sprogimo sekundės“. Tai didina pataikymo tikslumą – pilotas gali tiksliai pataikyti į smulkius ar judančius taikinius. Galima atlikti ir žvalgybos užduotis – įskristi į pastatus, pozicijas ir, reikalui esant, nutraukti ar keisti misiją. AI autonominis dronas tai padaryti patikimai vis dar nesugeba. Trumpai tariant, jei tik kabelis nenutrūksta, šviesolaidis yra „ideali vaizdo ir valdymo grandinė“.
• Nepriklausomybė nuo matomumo, užstatymo: Šviesolaidiniai FPV gali pasiekti vietas, kur radijo dronai paprastai neveikia. Paprasti FPV iš karto praranda signalą, kai operatorius slepiasi kalvos užnugaryje arba dronas įskrenda į pastatą ar mišką. Geografinės kliūtys, pastatai ar net žemės kreivumas apriboja radijinių dronų veiklą. Šviesolaidis visiškai panaikina matomumo reikalavimą – kabelį galima vynioti aplink kliūtis, į požemius, mišką. Ukrainos karys pasakojo, kad anksčiau miške buvo saugu (FPV signalas „nepraeidavo“), bet šviesolaidiniai dronai šį pranašumą sužlugdė: „Radijo FPV beveik neįmanoma įskristi miške… signalas dingsta.“ Šviesolaidiniai toli nuo tokių kliūčių. Tai padarė anksčiau „natūraliai saugias“ zonas pažeidžiamas: rusų FPV stebėjo Kursko miškų kelius, ukrainiečiai – rusų slėptuves ar tunelius prieš puolimą.
• Nulaužia signalų praradimo dėl reljefo barjerus: Be tyčinio trukdymo, šviesolaidis išsprendžia ir signalų praradimo problemą, kai FPV skraido žemai, kad nebūtų susektas – tada radijo signalas itin silpnas, o atakuojant dažnai nutrūksta. Kaip rašo War Zone: „Labai sunku išlaikyti ryšį su bepilotę, kai ji skraido arti žemės.“ Reljefas ar pastatai lengvai nutraukia signalą. Su šviesolaidžiu dronas gali skristi žemai, vengti kliūčių be jokių signalo praradimų. Tai leidžia naudoti FPV prieš tankus žemu skridimu, taip apsaugant droną ir išsaugant valdymą.
• Gamybos ir tiekimo pranašumai: Įdomu, kad šviesolaidiniai dronai nereikalauja radijo modulių, todėl išnyksta kai kurie tiekimo trikdžiai. Radijo modulių kartais trūksta dėl eksporto ribojimų ar sankcijų. Atsiradus trūkumui, gamyba gali būti tęsiama naudojant šviesolaidžius, nepriklausomai nuo RF modulių. Taip pat, dėl didesnio šviesolaidžių našumo, jų reikia mažiau, tad išlaidų skirtumas dar labiau sumenkinamas.

Apibendrinant, šviesolaidiniai dronai suteikia „atsparius trukdžiams“ atakų pajėgumus – gali prasiskverbti pro elektroninių trukdžių tankį ir sunaikinti bet kokią slėptuvę. Kaip teigia Ukrainos žiniasklaida: „Mes būtinai sukursime trukdžiams atsparius FPV dronus, kurie pralauš bet kokią Rusijos elektroninio karo sistemą. Tai mūsų koziris.“ Iki šiol ši nuostata vis dar galioja – elektroninių priemonių, veiksmingai neutralizuojančių laidinį šviesolaidinį droną, abi pusės vis dar nesukūrė.

Šviesolaidinių bepiločių orlaivių ribotumai ir iššūkiai

Nors šviesolaidiniai bepiločiai turi daug privalumų, jie taip pat pasižymi reikšmingais trūkumais ir ribotumais. Šiuo metu jie taikomi tik tam tikrose siaurose srityse ir dar negali pilnai pakeisti radijo ryšiu valdomų dronų. Pagrindiniai iššūkiai yra šie:

• Vilko kabelio fizinis trapumas: Pats šviesolaidinis kabelis yra potencialus „Achilo kulnas“. Jis lengvai gali būti užkabintas ar nutrauktas už aplinkos kliūčių. Miesto mūšio laukuose gausu griuvėsių, medžių ir elektros laidų – visa tai tampa spąstais velkamo kabelio užsikabinimui. Jei šviesolaidinis kabelis staiga tempiamas ar nukerpamas, dronas iš karto praranda ryšį. Yra pasitaikę atvejų, kai kabelis nutrūko netyčia arba buvo sąmoningai priešų nukirptas. Pavyzdžiui, vienu atveju Rusijos kariuomenės keturkojis dronas sąmoningai parskrido virš Ukrainos drono šviesolaidinio kabelio ir propeleriu jį nutraukė, sukeldamas drono žūtį. Operatorius visada turi nepamiršti šio trūkumo – vengti staigių posūkių kampuose, laikyti tam tikrą aukštį, kad laidas neužsikabintų už kliūčių. Siekiant sumažinti riziką, šviesolaidiniai bepiločiai dažnai skrenda aukščiau, tada beveik vertikaliai sminga link taikinio (kad šviesolaidis būtų kuo labiau pakibęs ore ir kuo mažiau liestų žemę). Vis dėlto vilko kabelis visada išlieka rizikos veiksniu, į kurį reikia nuolat atkreipti dėmesį ir vengti skrendant.
• Manervingumo ir greičio apribojimai: „Pritraukto“ pobūdis riboja veikimo galimybes. Vilko kabelis didina pasipriešinimą, trukdo ypatingai manevruoti. Dar svarbiau, kad drono konstrukcijoje būtina numatyti kabelio ritės svorį ir tūrį, todėl dronas tampa sunkesnis ir lėtesnis. Kaip minėta, šviesolaidiniai dronai turi didesnį korpusą bei baterijas, todėl jie skraido lėčiau ir yra mažiau manevringi. Vienas vadovas teigė, jog šviesolaidiniai dronai yra lengviau numušami smulkaus kalibro ginklais nei standartiniai mikro-FPV dronai, nes yra didesni ir ne tokie vikrūs. FPV dronų puikus manevringumas (galimybė „gyvatėle“ didelėmis amplitudėmis manevruoti, staigūs nėrimai žemyn) yra iš dalies prarandamas. Be to, jei iš ritės besivyniojantis laidas laisvas, tai gali sukelti nedidelį veikimo vėlavimą, nors pati šviesolaidžio vėlavimo trukmė yra itin maža – didesnis „butelio kaklelis“ yra paties drono inertiškumas. Pilotai turi taikyti šiek tiek kitokį skraidymo stilių; dažnai dėl nepatyrimo ir dėmesio nesuteikimo kabelio savybėms dronai būna prarandami.
• Atstumo apribojimai: Palyginti su kai kuriais radijo arba palydoviniu ryšiu valdomais dronais, šviesolaidiniai dronai gali vykdyti tik santykinai trumpų nuotolių užduotis – maksimalus atstumas yra toks, kiek ilgas kabelis (paprastai 5–15 kilometrų). Nors tai patenkina daugumą taktinio fronto poreikių, reiškia, kad šie dronai negali vykdyti gilių tolimųjų atakų, nebent jie būtų paleisti itin arti fronto linijos. Tuo tarpu radijo ryšiu ar palydovinėmis grandinėmis valdomi dronai gali atakuoti taikinius dešimtimis ar net šimtais kilometrų toliau. Pavyzdžiui, Ukraina buvo panaudojusi tolimojo nuotolio dronus (tikėtina, per palydovus ar GPS) atakuoti Rusijos oro pajėgų bazėse šalies gilumoje – šviesolaidiniai bepiločiai fiziškai tokių galimybių neturi. Kaip suformulavo Ukrainos ekspertai, šviesolaidiniai FPV „užims tik tam tikrą siaurą rinkos segmentą, jie nepasieks milijoninio masto gamybos“. Jie puikiai pasiteisina lokaliniame oro viešpatavime (apie 10 km spinduliu), bet ne tiks ilgalaikėms ar strateginėms užduotims. Norint vykdyti ilgo nuotolio žvalgybą ir atakas, vis tiek būtina naudoti tradicinius bepiločius.
• Logistikos iššūkiai: Reikia gabenti kabelio rites, todėl logistika ir dislokavimas apsunkėja. Kariai turi nešiotis gana trapią šviesolaidinę ritę bei elgtis labai atsargiai. Mūšio sąlygomis paliktos kabelio nuolaužos išsibarsto visur, gali blizgėti saulėje, taip išduodamos drono paleidimo vietą. Ukrainos operatoriai pažymi, kad paleidimo padėtyje susikaupusios šviesolaidžio atplaišos spindi ir priešui gali parodyti bepiločio dislokavimo tašką. Dėl šios priežasties „reikia dažniau keisti pozicijas“, kad nebūtų nustatyta objektų iš išmestų laidų ir atakuota. Taip pat gana sudėtinga sutvarkyti paliktus kabelius – po kiekvienos operacijos reikia surinkti ar paslėpti kelis kilometrus labai plono šviesolaidžio, kas yra gana sunku.
• Gamybos iššūkiai: Pradžioje daugelis Ukrainos gamintojų tiesiog importavo kiniškus šviesolaidžo kabelio komplektus, neturėjo savarankiško tobulinimo galimybių. Tai sukeldavo patikimumo problemų – jei integracija atlikta netinkamai, galimos radijo dažnio nutekėjimo problemos arba dėl prastos ritės konstrukcijos kabelis nutrūksta. Daugėjant patirties geresni gamintojai nuolat tobulina procesus – dabar sėkmingos atakos tikimybė jau apie 50 % ir toliau didėja. Nepaisant to, aukštos kokybės šviesolaidžio ryšio moduliai ir preciziškos kabelio ritės nėra lengvai pagaminamos. Reikia, kad laidas būtų sklandžiai vyniojamas, nesikabintų ir nelūžtų. Pramonės atstovai teigia, kad „šviesolaidžio ritės ir ryšio plokščių surinkimas iš tiesų nėra paprastas“ – reikia labai tikslios įrangos ir patyrusių inžinierių, tačiau „jei yra pastangų – tai įmanoma“. Ukrainos „Smart Electronics Group“ ir kitos įmonės dar ėmėsi šviesolaidžio bepiločių siūlymo kariuomenei, tačiau tuomet kaina ir sudėtingumas buvo per dideli, todėl gauta neigiamų atsakymų. Dabar, gavus valstybės paramą, gamybos pajėgumai sparčiai auga, bet paklausa vis dar viršija pasiūlą. 2025 m. gegužę Ukrainos vadas „Yas“ užsiminė, kad geri gamintojai turi ilgus laukimo sąrašus – padaliniams tenka laukti 2–3 mėn., arba pirkti prastesnes alternatyvas. Tai yra „siauro vieta“, dėl kurios šviesolaidiniai bepiločiai vis dar yra retenybė Ukrainos frontuose.
• Kaina didesnė nei paprastų FPV: Nors kainos pamažu mažėja, vienetas vis dar brangesnis už radijo ryšiu gaminamus dronus. 2023 m. viduryje beveik niekas nemokėtų 2500 JAV dolerių už vienkartinį droną. 2025 m. šviesolaidinio drono vieneto kaina apie 1000 dolerių, o įprasto FPV – tik keli šimtai. Tai reiškia, jog iš savanorių aukų besilaikantys dronų padaliniai turi atidžiai vertinti, kada verta pirkti šviesolaidinį droną. Tokie dronai naudojami tik tada, kai taikinys ypač svarbus, arba tradiciniai radijo dronai yra bejėgiai dėl trukdžių. Masinės vietinės gamybos augimas ateityje galėtų sumažinti kainą, bet kol kas aukšta kaina riboja paplitimą.
• Naudingos apkrovos kompromisas: Kadangi dalis keliamojo svorio skiriama šviesolaidžio tempimui, naudingos apkrovos gebėjimas sumažėja. Pvz., dronas su 1 kg kovine galvute gali prilygti radijo analogui, keliančiam 2 kg kovinę galvutę. Vadinasi, vienos atakos sprogimo galia bus kiek mažesnė. Be to, šviesolaidiniai FPV kol kas nenaudojami spietimo („swarm“) taktikoms (kai dešimtys mažų FPV kartu atakuoja taikinį) – iš dalies dėl vieneto kainos ir valdymo sudėtingumo. Jie dažniausiai skirti tikslioms vienkartinėms atakoms. Sunkių sprogmenų gabenimui, dėl paties šviesolaidžio svorio, labiau tinka žemės robotai ar artilerija.
• Mokymosi kreivė: Kariuomenei reikia išmokti naujų taktinių veiksmų. Su kabeliu skrendantiems dronams, ritės valdymui bei takui planuoti, kad kabelis nesusipainiotų, reikia specialių treniruočių. Ukrainos operatoriai „tik pradeda mokytis ir įsisavinti šią technologiją“; su laiku, kaupiant patirtį, daug dabartinių problemų bus išspręsta. Pvz., kruopštus maršruto planavimas leidžia minimaliai rizikuoti kabelio įsipainiojimu (pvz., iki pat taikinio skristi virš medžių lajos). Didėjant patirčiai, žmonių klaidų sukeliamų nesėkmių mažės, tad šviesolaidiniai dronai bus dar efektyvesni.

Apibendrinant, šviesolaidiniai dronai yra efektyvus, bet labai specializuotas įrankis. Kaip apibendrino vienas Ukrainos nacionalinės gvardijos būrio vadas, idealus dalinys turėtų būti mišrus – „daug skirtingų dažnių įprastų radijo FPV dronų, bepiločiai su mašininiu matymu bei šviesolaidiniai bepiločiai, kiekviena rūšis turi savo unikalią vertę ir specifines užduotis.“ Šviesolaidiniai dronai ypač pasiteisina tam tikrose gynybinėse operacijose (pvz., kai stiprūs trukdžiai arba labai žemas matomumas, reikia tiksliai smogti šarvuotai technikai), taip pat gali užtikrinti unikalius pajėgumus, kai kitų rūšių sprendimai neveikia. Tačiau dėl ribotos skrydžio trukmės, svorio, lengvo aptikimo, kainos ir kabelio valdymo iššūkių, jie geriausiai papildo kitus dronų tipus, bet niekada jų pilnai nepakeis. Kaip žiniasklaidoje pažymima, šviesolaidiniai FPV užims svarbią nišinę poziciją dronų kare, bet nedominuos visame mūšio lauke.

Pagrindiniai gamintojai ir kūrėjai

Ukraina ir kitos šalys išvien prisideda prie šviesolaidžio dronų vystymo:

Ukrainos gamintojai / komandos: Ukrainos dronų sektorių sudaro valstybiniai gynybos koncernai, savanoriai inžinieriai bei kariniai technologijų padaliniai. Pagrindiniai atstovai:

• Vyriy Drone: Ukrainos privatus verslas, įkūrė Oleksii Babenko. Vyriy yra vienas FPV dronų kūrimo lyderių ir, kaip manoma, 2023 m. pirmasis visus komponentus surinko Ukrainoje (pirmosiomis dienomis – ne šviesolaidinius). Vadovas Babenko dažnai viešai dalijasi duomenimis, skatina šviesolaidžio dronų tobulinimą, uasvision.com pabrėžė technologinius skirtumus su rusais ir skatino diegti pažangesnius siųstuvus bei storesnius šviesolaidžius, kad pagerintų pataikymo tikimybę uasvision.com. Taip pat lokalizuoja ritės gamybą, mažina kainas.
• BattleBorn: Kijevo vietos dronų gamintojas (aprašytas Business Insider), gamina įvairių tipų dronus, įskaitant šviesolaidinius FPV. Direktorius („Max“) teigia: „Beveik nėra jokio gynybos būdo nuo tokių [šviesolaidinių] dronų“ ir nurodo, kad jų dronai dažnai efektyviai naikina brangią techniką. Operacijų vadovas („Alex“) teigia, kad maksimalus drono nuotolis – 10 km, taikoma – 15 km ir sprogmuo – 3–8 kg. BattleBorn išsiskiria greito dizaino atnaujinimais ir spartintu gamybos didinimu pagal kariuomenės poreikius.
• Dronarium (ir WARMAKS): „Dronarium Air“ yra kūrėjų komanda, kuri 2024 m. kovo 18 d. jau buvo sukūrusi šviesolaidinio drono prototipą – greita reakcija į pirmąjį rusų panaudojimą. Jie taip pat su „Warmaks“ kuria sunkų šešių sraigtų šviesolaidinį droną (galintį praradus kabelio ryšį pereiti į autonominį režimą). Dronarium ankstyvieji prototipai greičiausiai paskatino ir plačios apimties Ukrainos vystymą.
• Smart Electronics Group: Įkurta Vladyslav Oleksiienko, komanda dar 2023 m. pradžioje siūlė karinę šviesolaidžio bepilotę techniką, bet tuo metu nesulaukė susidomėjimo. Šiuo metu Oleksiienko vis dar dirba su šia tematika, pateikia nuomonių apie produktų segmentavimą. Šios ir kitos įmonės dažnai glaudžiai bendradarbiauja „Brave1“ projekte, kad ištestuotų ir gautų kariuomenės užsakymus.
• 3DTech ir pan.: Pranešama, kad 3DTech įmonė buvo pristatę šviesolaidinius FPV dronus Ukrainos karinei žvalgybai (GUR) ir demonstravo realias nuotraukas. Be jų, daug mažų ir vidutinių gamintojų, pvz., „Ukrainos karo paukštis“, Kamik-A, Raptor Engineering, Pelėda (OWAD), Ptashka Drones ir kt., išvardyti „Brave1“ kataloge ir siūlo įvairaus ilgio, kainos, vietinės arba kiniškos šviesolaidžio konfigūracijos produktų. 2025 m. viduryje daugiau kaip 25 Ukrainos inžinierių komandos dirbo šioje srityje, iš jų apie 10 pasirašė masinės gamybos sutartis. Visa ekosistema labai dinamiška, valstybei remiant sparčiai prisiveja ir vejasi rusus.
• Kariniai daliniai ir Aerorozvidka: Ukrainos kariuomenė taip pat aktyviai naudojasi savo vidiniais inovacijų padaliniais. Tokie padaliniai, kaip „Azov 12-oji brigada“, savo bepiločių sistemų batalione turi technologiškai įgudusių karių ir gali pritaikyti ir tobulinti dronus vietoje. Vienas Azovo vadas sakė, kad vieno iš padalinio narių dėka šviesolaidiniai FPV tapo tikrove – tai tipiška inovacija „iš apačios į viršų“. Šie fronto pavyzdžiai bei atsiliepimai produktų gamintojams yra pagrindinis tolesnės dronų raidos variklis.

Rusijos gamintojai / kūrėjai: Rusijos atveju šios srities plėtra grindžiama daugiausia entuziastų inžinierių darbu ir bendradarbiavimu su Kinijos tiekėjais:

• Aleksejus Čadajevas ir Ushkuinik: Čadajevas – tai buvęs politologas, tapęs savanoriu, įkūrė „Ushkuinik“ karinės technologijos akseleratorių. Jo projektas gamina kunigaikščio Vandalio Novgorodskio (Knyaz Vandal Novgorodsky) šviesolaidinius FPV dronus ir, tikėtina, dar keletą kitų modelių kyivindependent.com. Tai rodo, kad Rusijoje egzistuoja savotiška pusiau organizuota inovacijų varomoji jėga, siekianti vystyti dronų technologijų proveržį – šią tendenciją paskatino žymūs kariniai tinklaraštininkai, 2023 m. raginę pasiekti lūžį dronų kare. Čadajevo projekto sėkmė paneigė stagnuojantį ir nelankstų Rusijos kariuomenės paveikslą.
• Savanorių daliniai („Rubicon“, „Sudny Den“): Šie dronų pulkai patys nėra gamintojai, jie yra Rusijos bepilotės pajėgos, kurios praktinėje kovoje išvystė šviesolaidinių dronų naudojimą. Ši patirtis iš tikrųjų prilygsta tyrimams ir plėtrai (R&D): nuolat bandydami Kursko ir Donecko apylinkėse, jie tobulino taktiką, galėjo teikti grįžtamąjį ryšį dėl patobulintų modelių. Labai tikėtina, kad jie kartais patys surinkinėja dronus mūšio lauke iš dalių rinkinių.
• Kinijos tiekėjai: Kinijos įmonės vaidina svarbų vaidmenį kaip komponentų ir šviesolaidžio tiekėjos. Rusijos subjektai nuolat užsakinėja didžiulius šviesolaidžio kabelio ir susijusios elektronikos kiekius Kinijos gamyklose; šios įmonės sako, kad užsakymų apimtys kas mėnesį auga. Vienas Ukrainos gamintojas rado Kinijos fabriką, kuris jau septynis mėnesius be pertraukų gamino šviesolaidžio rites Rusijai – dabar iš ten pradėjo pirkti ir Ukraina. Iš tiesų, kiniška šviesolaidžio technologija, iš pradžių skirta telekomunikacijoms ir pramonei, dabar abiejų pusių pritaikyta dronams. Kinijos gamintojai, atrodo, pasiruošę parduoti bet kuriam pirkėjui; Ukrainos specialistai juos vadina šios naujos tendencijos „didžiausiais laimėtojais“. Tai apima šviesolaidžio kabelius, optinius siųstuvus, o galbūt net ir paruoštų dronų rinkinius. Nors šių tiekėjų viešai neįvardija (greičiausiai dėl sankcijų baimės), būtent jų dėka Rusija sugebėjo greičiau išauginti gamybos apimtis, o dabar ir Ukrainai jie padeda pasivyti.
• Vakarų savanoriai ir pagalba: Tarp tarptautinių pagalbos teikėjų netikėtai išsiskiria buvęs JAV jūrų pėstininkas Trojus Smotheris (Troy Smothers). Jam priklauso įmonė „Drone Reaper“, ir jis apie Rusijos šviesolaidžio dronus sužinojo iš žiniasklaidos. Tuomet jis iš maždaug 360 JAV dolerių kainuojančių detalių sukūrė paprastą šviesolaidinį droną ir atsivežė jį į Ukrainą demonstracijai. Nuo 2023 m. pabaigos jis keliavo po visą Ukrainą, mokydamas karius surinkinėti ir naudoti šviesolaidinius FPV, suteikdamas naują impulsą vietiniams projektams (angl. turbocharged). Forbes/NDTV teigimu, Smotherio konstrukcija ir apmokymai tapo katalizatoriumi, padėjusiu Ukrainai greitai pradėti vietinę šių dronų gamybą. Kai internete išplito vaizdo įrašas, kaip šviesolaidinis dronas sėkmingai panaudotas atakoje, Ukrainos karių telefonai „užkaisti“ nuo užklausų businessinsider.com businessinsider.com. Tai – tipiškas tarptautinės savanorių pagalbos paspartintos inovacijos pavyzdys. Be to, NATO šalys žymiai prisidėjo prie Ukrainos, teikdamos dronų technologijas ir mokymus, nors apie pagalbą būtent šviesolaidiniams dronams pranešama mažai. Yra žinoma, kad Ukraina bandė smogti Rusijos šviesolaidinių dronų tiekimo grandinei – pvz., Ukrainos pajėgos yra bombardavusios Rusijos šviesolaidžio kabelių gamyklą, siekdamos sužlugdyti gamybą. Tai rodo, kad Vakarų žvalgyba ir Ukrainos naudojami ginklai (toli šaunantys) netiesiogiai dalyvauja kovoje su šviesolaidiniais dronais, smogdami grandinės ištakoms.

Apibendrinant, Ukraina šiuo metu jau turi klestintį vietinį šviesolaidinių dronų industrijos sektorių, kurį lemia šalies technologiniai talentai, vyriausybinės iniciatyvos („Brave1“, Gynybos ministerijos demonstracijos) ir išorės pagalba (tokie savanoriai kaip Smotheris bei galimai lėšos iš paramos organizacijų). Iki 2025 m. vidurio ši pramonė gali tiekti kariuomenei dronus struktūrizuota tvarka – keli modeliai jau įtraukti į tiekimo schemą, rengiami atitinkami kontraktai. Rusijos pusėje savanorių inžinierių kūrybiškumas ir laisva prieiga prie kiniškų produktų leido jiems iš pradžių laimėti pranašumą ir greit pradėti masinę gamybą, kol Ukrainos pajėgumai dar kyla. Abi pusės priklauso nuo globalios tiekimo grandinės (ypač dėl kiniško šviesolaidžio), ir tai išryškina šios, atrodo, lokalios inovacijos tarptautinį pobūdį.

Geopolitinis poveikis ir gynybos strategija

Šviesolaidinių dronų atsiradimas Ukrainoje atnešė keletą svarbesnių pasekmių karui ir tarptautiniam saugumui:

• Dronų karo paradigmų pokytis: Ukrainos fronte masinis elektroninių trikdžių naudojimas – tai viena iš retų kovų, kur bepilotės priemonės tiesiogiai susiduria su elektroniniu karu – ir paskatino šio inovatyvaus sprendimo atsiradimą. Dabar pasaulio kariuomenės atidžiai stebi šią dinamiką. Šviesolaidžiu valdomų dronų (kartais vadinamų FOG-D) Vakarų ginklų arsenale beveik nėra, nes per ankstesnius konfliktus su sukilėliais tokių trikdžių masto nebuvo. Tačiau dėl efektyvumo NATO armijos ateityje veikiausiai imsis analogiškų sistemų, jei susidurs su tokiu pat elektroninio karo mastu. Ukraina šiuo požiūriu tapo drone inovacijų bandymų poligonu, o šviesolaidinis valdymas – viena iš naujovių. Galima pagrįstai prognozuoti, kad naujose karo doktrinose bus įtrauktos tokios idėjos – pavyzdžiui, miesto artimosiose kovose naudoti šviesolaidžiu valdomus dronus, atsparius trikdžiams.
• Atsakomieji veiksmai ir priešpriemonių paieška: Šiuo metu, išskyrus fizinį sunaikinimą, nei Ukraina, nei Rusija dar neturi efektyvių būdų kovai su šviesolaidiniais dronais. Tai paskatino „mini ginklavimosi varžybas“ priešpriemonių srityje. Ukrainos kūrėjai (per „Brave1“) jau testuoja, kaip neutralizuoti priešo šviesolaidinius FPV dronus – „naudojant bokštelius, tinklinius ginklus, šautuvus ar net… lazerius“. Esmė ta, kad kai signalų trikdymas nepadeda, tenka numušti fiziškai arba kitaip suardyti komunikacijos liniją (pvz., perdeginti šviesolaidį ar apakinti kameras lazeriu). Tai skatins kinetinėmis ar kryptinės energijos (o ne elektroninėmis) priemonėmis pagrįstų priešdroninių sistemų (C-UAS) plėtrą. Vakarų kompanijos (pvz., Spotter Global) jau derina žemės radarus ir optinius jutiklius, kad aptiktų mažus šviesolaidžius dronus, neturinčius radijo spinduliuotės. Šis konfliktas rodo, kad pasyvi gynyba (maskuojamieji tinklai, transporto priemonių fizinis apdengimas) tampa vėl labai svarbi – Ukrainos kariai net iškabino tinklinius užtvarus keliuose priešakinėse linijose, kad atremtų žemai skraidančius FPV. Geopolitiniu mastu visos šalys mokosi sujungti žemo lygio (tinklai) ir aukšto lygio (lazeriai) priemones ginantis nuo naujų grėsmių.
• Tarptautinė prekyba ir sankcijos: Kinijos įmonių produktų tiekimas abiem konflikto pusėms kelia naujų klausimų dėl eksporto kontrolės. Šviesolaidžio kabeliai ir komponentai yra dvigubos paskirties, paprastai nekontroliuojami. Tačiau kadangi jie tiesiogiai naudojami dronų kūrime ir kelia didelius nuostolius, jie gali sulaukti griežtesnio dėmesio. Jei Vakarai norėtų lėtinti Rusijos šviesolaidinių dronų pažangą, jie galėtų spausti Kinijos tiekėjus arba pasiūlyti Ukrainai alternatyvių dalių, kad pinigai nenukeliautų priešo tiekėjui. Tai pabrėžia, jog kartais pasaulinė prekyba netyčia aprūpina abi konflikto puses – tikra geopolitinė virvė, ypač kai Kinija palaiko oficialią neutralumo poziciją, tačiau jos įmonės gauna pelno dėl karo. Tuo pat metu Vakarai tikriausiai teiks Ukrainai tvirtesnių šviesolaidžio sistemų ar pažangesnių optikų, kad ši išlaikytų pranašumą (jei nuspręs tokią paramą suteikti).
• Plačiau suprantama gynyba – bendradarbiaujančios operacijos: Kadangi šviesolaidžiai dronai tokie efektyvūs, Ukrainos kariai juos net pavadina „paskutine viltimi perlaužti karą“. Gal tai kiek hiperbolizuota, bet dronų svarba tapo lygiavertė tradicinei ginkluotei, pvz., artilerijai. Dabar karininkai privalo planuoti dronų panaudojimą mūšyje. Pavyzdžiui, Rusija kai kuriose atkarpose (Kurskas, po to Doneckas) masiškai dislokavo šviesolaidinius dronus, rodo, kad tikslas – koordinuoti didelį puolimą (pvz., nutraukti priešo aprūpinimą). Ukraina taip pat gali naudoti šviesolaidinių dronų spiečius didelio puolimo metu ar tose vietose, kur elektroninis trikdymas labai intensyvus. Ši technologija jau integruota į suderintą bendradarbiavimo sistemą: radijo ir šviesolaidžio dronai, EW sistemos, artilerija, pėstininkai bendrose operacijose. Matome, kaip Ukraina naudoja dronų vilkstines pervežti atsargas ir sumažina vairuotojų riziką, todėl Rusijos taktika atakuoti tiekimo automobilius FPV dronais tampa mažiau veiksminga. Iš esmės abiejų pusių taktika ir strategija greitai kinta prisitaikant prie „netrukdomų“ dronų: viena pusė stiprina tiekimo linijų apsaugą, kita – sklaido dalinius, o šviesolaidiniai dronai naudojami pramušti svarbiausiems taškams ir atakuoti priešo EW ar šarvus, kad po to užpultų visa jėga.
• Psichologinis ir humanitarinis aspektas: Priešo bet beveik neįmanomai apsaugomų dronų turėjimas kelia stiprų psichologinį poveikį. Ukrainos kariai Kursko fronte po šviesolaidinių dronų atakų sako, kad judėti – „baisiau nei rusiška ruletė“, nes pataikymo tikimybė itin aukšta. Ši baimė keičia tiek karių elgseną, tiek civilių nuotaikas. Priešingai, ginklo, galinčio „prasiskverbti pro trikdžių zonas“, įgijimas kelia dvasią Ukrainos kariams. Humanitariniu požiūriu, kai pavojingiausius tiekimo ar užduočių maršrutus gali atlikti dronai, karių aukų mažėja – tai sumažina karo kančias. Bet kartu mūšio žiaurumas išauga: saugiomis laikytos vietos (pvz., ligoninės miškuose) tampa nesaugios, o „mirtinos zonos“ vėl gyvybingos, ir jei jose yra civilių – rizika jiems smarkiai kyla.
• Pasaulinis išplitimas: Jei šviesolaidinių dronų konstrukcijos išplis už Ukrainos/Rusijos ribų, ateityje nenuostabu, jog jas perims ir nevalstybiniai veikėjai ar kitos šalys. Pavyzdžiui, turtingos ginkluotos grupuotės galėtų pasinaudoti šia taktika vietiniuose konfliktuose, kad neutralizuotų reguliarios kariuomenės elektroninio karo pranašumus. Tokios technologijos sparčiai plinta forumuose ir socialiniuose tinkluose – internete net matyti pavyzdžių, kaip šviesolaidžiai kabeliai naudojami lizdams paukščiams megzti. Tarptautinė bendruomenė turės apsvarstyti naujas ginklų kontrolės priemones arba bent pasiruošti naujai „nepralaužiamo EW“ dronų karų bangai. Ukrainos sąjungininkai veikiausiai jau ieško būdų padėti šaliai išlaikyti pranašumą – pavyzdžiui, tiekti pažangius optinio ryšio komplektus ar padėti vietinei gamybai (yra žinių, kad jau tiekiama vakarietiška šviesolaidžių vyniojimo įranga).

Trumpai, šviesolaidinių dronų proveržis Ukrainoje išryškina dinamišką šiuolaikinio karo pobūdį: kiekviena inovacija (pvz., masiniai trikdžiai) gimdo priešpriemones (laidiniai dronai), kurios iššaukia naujas kontrapriemones (lazerių ar kitų fizinių priešdroninių sistemų vystymas). Šis ciklas spartina sparti kariuomenės inovaciją. Tarptautiniu mastu konfliktas rodo, kad visos šalys turi atsižvelgti į šią naują galimybę – tiek norėdamos ją išnaudoti, tiek norėdamos gintis. Ukrainai pagalba šiame sektoriuje (mokymai, technologijų perdavimas ar komponentų tiekimas) jau tapo karinės paramos prioritetu – kaip ir oro gynyba ar artilerija.

Palyginimas: Šviesolaidiniai bepiločiai vs. Radijo bangų valdymo bepiločiai vs. Palydovinio ryšio bepiločiai

Ukrainos kariuomenė šiuo metu naudoja įvairius skirtingo valdymo bepiločius orlaivius. Kiekvienas būdas turi savo pranašumus ir trūkumus. Žemiau pateiktoje lentelėje, atsižvelgiant į karo Ukrainoje kontekstą, lyginami šviesolaidžiu valdomi bepiločiai, tradiciniai radijo bangų valdymo bepiločiai bei palydovinio ryšio bepiločiai (pvz., dideli orlaiviai):

Savybė	Šviesolaidinis bepilotis (laidinis)	Radijo bangų valdymo bepilotis	Palydovinio ryšio bepilotis
Ryšio nuotolis	Apribotas kabelio ilgio (įprastos ritės – 5–15 km, maks. ~20–30 km). Patikimai veikia apie 10 km. Viršijus nuotolį didėja pluošto nutrūkimo ar signalo praradimo rizika.	Ribojamas matomumo ir tinklų plėtimo. Mažos FPV paprastai kelių kilometrų; didesni karinės paskirties orlaiviai (be palydovinio ryšio, pvz., TB2) – apie 150 km tiesioginio matomumo. Relėmis galima išplėsti FPV iki 20+ km, bet reikia infrastruktūros.	Teoriškai – globalus (už matomumo ribų), jei yra palydovinis ryšys ir pakanka kuro. Pvz., SATCOM turintys Bayraktar TB2 ar per Starlink valdomi jūrų bepiločiai gali veikti šimtų kilometrų atstumu. Ribą labiau lemia akumuliatoriaus trukmė, ne valdymo ryšys.
Atsparumas trukdžiams	Nepaveikiamas RF trukdžių – nenaudoja radijo bangų, įprastos radioelektroninės kovos priemonės negali nutraukti ryšio. Galima tik fiziškai nutraukus ar sugadinus šviesolaidį.	Labai jautrus trukdžiams ir nukreipimui. RF ryšį lengva nuslopinti priešininkui aktyviai trukdant. Jei dažnis blokuojamas – prarandamas valdymas ir vaizdas. Be šifravimo gali būti pagrobtas.	Lokaliam trukdymui atsparesnis – palydovinis ryšys dažniausiai užšifruotas. Tačiau pažeidžiamas strateginio lygio elektroninės kovos (palydovų ar GPS trukdymo), kibernetinių atakų. Bepiločiai, priklausomi nuo GPS, rizikuoja navigacijos neveikimu esant GPS slopinimui.
Aptinkamumas	Mažas elektroninis pėdsakas. Nėra RF spinduliuotės, RF ieškikliai negali aptikti. Įmanomas tik vizualinis, akustinis ar radarinis aptikimas. Šviesolaidžio kabelis gali atskleisti paleidimo vietą saulėtą dieną.	Aptinkamas pagal RF spinduliuotę. Naudojant įprastus dažnius (2,4 GHz, 5,8 GHz ir kt.) galima aptikti RF skeneriais ir anti-drone sistemomis. Bepiločio valdymas ir vaizdo siųstuvai išduoda poziciją.	Tam tikras RF pėdsakas. Naudojamos galingos palydovinės antenos (L juosta ir kt.), nuo žemės sunku aptikti, bet žvalgybiniai palydovai gali perimti. Dideli bepiločiai turi didelį radarų atspindį – lengviau aptinkami oro gynybos.
Atsparumas elektroninei kovai	Didelis. Nesukelia RF spinduliuotės – atsparus trukdymui ir apgavystei. Kabelis veikia net kur silpnas ar užblokuotas radijo signalas; gali skristi virš miškų ar pastatų. Veikia net aktyvioje elektroninės kovos zonoje.	Mažas–vidutinis. Valdytojai bando naudoti dažnių šuolius, plataus diapazono siųstuvus, stiprintuvus, bet stipri EW vis tiek gali atjungti. Reljefas ir pastatai lemia prastą ryšį. Pažangesni modeliai turi anti-jamming antenas, bet dauguma FPV – neturi.	Vidutinis. Palydovinės nuorodos dažnai siauresnės ir užšifruotos – mažiau jautrios trukdymui nei vietinis RF. Tačiau stipri EW gali blokuoti žinomas palydovų dažnius. Praktiškai daug atsparesni nei tiesioginis RF, bet nėra visiškai saugūs (buvo bandymų trikdyti Starlink ryšį).
Naudingoji apkrova ir dydis	Kabelio ritė sveria nemažai, dažniausiai nešiojami nedideli sprogmenys. Dažna apkrova – 0,5–3 kg. Dideli laidiniai bepiločiai (8+ kg apkrova) labai brangūs, dideli. Korpusai – vidutiniai keturpropeleriai (10–13 colių sraigtai).	Nuo miniatiūrinių dronų (pvz., DJI Mavic, iki 0,2 kg apkrova) iki didelių oktakopterių (gali mesti 5–10 kg šaudmenų). FPV savižudžiai dažniausiai su 0,3–1 kg sprogmenimis (RPG kovinės galvutės ir kt.). Be kabelio galima nešti sunkesnį krovinį nei analogiškos platformos su šviesolaidžiu.	Didelės platformos. Bayraktar TB2 gali nešti apie 55 kg išmanių šaudmenų, kai kurie UCAV – iki kelių šimtų kg. Dažniausiai ginkluojami profesionaliais raketomis, o ne mažais granatomis. Fronte retai sutinkami, daugiau naudojami strateginiams taikiniams smogti.
Manoeringumas	Sumažėjęs manevringumas. Kabelis didina svorį, reikia galingesnių variklių, šiek tiek mažina greitį (apie 60 km/h), kabelis trukdo staigiems manevrams, galima apsipainioti apie kliūtis.	Mini bepiločiai labai manevringi. FPV lenktyniniai – labai greiti (100+ km/h), mažai keturpropelerių gali pralįsti ankštose erdvėse, neapsunkinti kabeliu. Dideli (pvz., fiksuoto sparno) mažiau manevringi, bet nėra apribojimų kaip laidiniams.	Mažas manevringumas. MALE dronai, pvz., TB2, manevruoja kaip lėktuvai – didelis posūkio spindulys, lėtai keičia kryptį. Skrenda aukštai, negali staigiai išvengti kliūčių. Dažniausiai nenaudojami žemam skrydžiui ar manevravimui (nors yra mažesni palydoviniai, bet Ukrainos arsenale tai iš esmės dideli aparatai).
Paskirtis	Aukštos elektroninės kovos zonos: Atakuoti giliai ginamas taikinius (pvz., su EW sistemos turinčia šarvuote, štabus); veikti pastatuose, miškuose su stipriomis trukdžių priemonėmis. Tinka trumpo nuotolio, patikimam smūgiui ar žvalgybai be interneto. Taip pat naudojama žemės robotų ir pavojingų užduočių tiekime.	Universalus ir masinis taikymas: Žvalgyba, artilerijos korekcija, bombų metimas, savižudiški smūgiai, tinka vidutinio trukdžių lygio aplinkai. Galimas masinis srautas mūšyje. Esant stipriems trukdžiams reikia papildomų taktinių sprendimų. Dėl paprastumo ir pigumo sudaro kasdienės kovos pagrindą.	Tolimos ir strateginės užduotys: Giluminės atakos (pvz., oro uostų užnugaryje), operatyvinio lygio žvalgyba (sienų, priešo pajėgų judėjimas). Atlieka funkcijas, kurių negali laidiniai/radijo dronai. Fronte retai matomi dėl oro gynybos ar EW (TB2 po daugybės nuostolių dažniau naudojami stebėti, ne smogti) – pagrindinė sritis – žvalgyba ar veiksmai prieš nuslopintą oro gynybą.
Kaina ir prieinamumas	Krenta, bet ne be galo maža: Vieneto kaina apie 1000–2000 JAV dolerių. Reikia specialių dalių (šviesolaidžio ritė apie 500 USD). Dėl didelės paklausos Ukrainoje trūksta. Gaminti sudėtingiau nei paprastą FPV (reikia šviesolaidžio aparatinės įrangos).	Pigus ir prieinamas: Maži FPV komplektai – keli šimtai dolerių, komerciniai – 1–3 tūkst. Lengvai įsigyjami komerciškai. Savanorių grupės gali masiškai surinkti. Kas mėnesį Ukrainoje dešimtys/šimtai tūkstančių FPV. Efektyvumo/nuostolių santykio požiūriu FPV yra pagrindas, nors juos lengva prarasti.	Brangus ir retas: Pvz., Bayraktar TB2 – milijonai dolerių už vienetą plius valdymo stotis. Tik valstybiniai pirkimai ar sąjungininkų dovanos. Rinkinyje nedaug (Ukrainos TB2 – apie 20–30). Negalima masiškai naudoti kaip FPV. Reikalauja specialaus pasiruošimo ir priežiūros.

Kaip matyti lentelėje, šviesolaidiniai bepiločiai turi išskirtinių bruožų: jie puikiai veikia trukdžių pripildytame mūšio lauke, bet ribojami nuotolio ir manevringumo. Radijo bangų bepiločiai vis dar nepakeičiami dėl paprastumo ir galimybės gamintis masiškai (nors priešpriemonių plitimas mažina jų efektyvumą). Palydovinio ryšio dronai atlieka visiškai kitas užduotis – užtikrina strateginę, o ne taktine paramą – dėl pradinės sėkmės ir netekčių (nuo 2022 vidurio Ukrainoje TB2 daugiausiai žvalgo, o ne smogia, nes Rusijos oro gynyba ir trukdžių priemonės sustiprėjo) fronte matomi vis rečiau.

Reikia pabrėžti, kad šie tipai nėra tarpusavyje nesuderinami. Ukraina aktyviai kuria mišrius modelius – pvz., radijo dronai, aprūpinti mašininės regos AI, galintys paskutiniame etape autonomiškai atakuoti taikinį, kad apeitų trukdžius; arba sunkūs bepiločiai, galintys persijungti tarp laidinio ir radijo valdymo. Kiekvienas būdas (šviesolaidis, radijas, palydovas) turi savo nišą, tačiau bendra tendencija – sluoksniuotos bepiločių sistemų strategijos plėtra: radijo bangos kaip pagrindas, „didelio trukdymo“ misijoms skirti laidiniai, už horizontų ar strateginiams taikiniams – palydoviniai dronai.

Išvados

Ukrainos šviesolaidiniai bepiločiai – išskirtinis prisitaikymo prie intensyvios elektroninės kovos pavyzdys. Kare, kurį lemia nuolatinė inovacija, ši „atgal prie pagrindų“ atrodančio sprendimo forma – stiklo pluošto ritė – tapo labai efektyvi, leidžianti bepiločiams tiksliai smogti taikiniams, kurie priešingu atveju liktų „akli“ ar prarastų kontrolę dėl trukdžių. Karinėje plotmėje šviesolaidiniai FPV jau įrodė savo vertę praktikoje: jie neutralizuoja brangias trukdžių sistemas ir plečia bepiločių veikimo ribas anksčiau nepasiekiamose zonose. Šiuolaikinis oro dominavimas persikėlė į žemą, mažų dronų aukštį – ir čia EM spektro kontrolė tokia pat svarbi. Abiejų pusių kariuomenės šią technologiją jau integruoja į kasdienį arsenalą, o didėjant gamybos apimtims ateityje bus galima matyti didesnius masinius būrius (šiuo metu riboja tiekimo apimtys). Frontų vadai bepiločius vertina taip pat, kaip patrankas ar šarvuotąsias mašinas – ir pati Ukraina, ir Rusija akcentuoja, kad FPV dronų paplitimas pagal reikšmę prilygsta artilerijos svarbai.

Strateginiame lygmenyje laidinių dronų technologijų lenktynės itin paskatino vietinę pramonę ir tarptautinį bendradarbiavimą. Ukraina vos per kelis mėnesius sujungė daugybę technologinių startuolių, savanorių ekspertų ir užsienio partnerių, demonstruodama neeilinį prisitaikymą gynybos srityje. Netikėtai Rusija greitai ėmė sekti šią tendenciją, parodė, kad nė viena šalis negali amžinai monopolizuoti bepiločių inovacijų. Tai ypač dinamiška sfera, kuria domisi visas pasaulis; tikėtina, kad NATO kariuomenės įsisavins šias pamokas tiek puolime, tiek gynyboje: ateities konfliktai su stipriu priešininku bus spectro varžybos, tad reikės lanksčių mišrių sprendimų (atsparaus RF, šviesolaidžio, autonominių veikimo režimų).

Ukrainos tarptautiniams rėmėjams naujovių skatinimas dronų srityje toks pat svarbus kaip tradicinės ginkluotės tiekimas. Tai matyti žinių perdavimo spartoje – pvz., JAV savanoriai dalijasi konstrukcijomis, arba Ukrainos skaitmeninės transformacijos ministerija naudoja Vakarų lėšas masinei pilotų mokyklai. Net jei antraštėse dominuoja tankai ar naikintuvai, tikėtina, kad lemtingomis akimirkomis situaciją keičia būtent tie maži, dūzgiantys keturpropeleriai, tempdami sunkiai pastebimą šviesolaidžio „uodegą“.

Per artimiausius kelis mėnesius laukiama, kad patobulinimai ir kontrpriemonės toliau sparčiai evoliucionuos. Ukraina jau kuria naują bangą: galingesnę mašininę regą pusiau autonominiams smūgiams (kad bepiločiai galėtų įvykdyti užduotį net be pastovaus ryšio) ir vietinių šviesolaidžio komponentų gamybą, kad sumažėtų priklausomybė nuo importo. Rusijos inžinieriai veiksmų taip pat nesižada; gali pasirodyti didesnio nuotolio laidiniai dronai ar kūrybiškesnės atakos, pvz., dronas, perpjaunantis kito drono laidą (tokia ataka jau įvyko). Katės ir pelės žaidimas nesibaigia. Tačiau viena aišku: Ukrainos karo palikimas – šviesolaidinių dronų eros startas, atvėręs naują epochą bepiločių kare. Kaip pašaipiai pastebėjo vienas ukrainietis karys apie laidinių dronų populiarėjimą: „Visi sakė, kad dėl kainos jie niekada netaps masiškai naudojami, bet dabar jų kaina krenta…” – tai reiškia, kad tuoj kiekvienas dalinys turės po keletą tokių neįveikiamų „akių ore“.

Galiausiai, tobula bepiločių ginkluotė – tai subalansuotas įvairių rūšių pranašumų panaudojimas. Šviesolaidiniai, radijo ir palydoviniai dronai papildo vieni kitus. Ukrainos patirtis rodo, kad tikras pranašumas – ne vienoje technologijoje, o integracijoje: svarbiausia – kiekvienai užduočiai pritaikyti optimalų sprendimą. Vien laidiniai dronai išsprendė itin svarbius pajėgumų trūkumus kritiniu momentu. Ir žvelgiant į ateitį, jie greičiausiai liks specializuotu, bet lemiamu Ukrainos ginkluotės elementu bei bus tarsi gyvas inovacijos įrodymas likusiam pasauliui.

Šaltiniai:

• Altman, Howard. „Inside Ukraine’s Fiber-Optic Drone War”, The War Zone, 2025 m. gegužės 28 d.
• Trevithick, Joseph, ir Rogoway, Tyler. „Russian Forces Now Using Wire-Guided Kamikaze Drones In Ukraine”, The War Zone, 2024 m. kovo 8 d.
• Farrell, Francis. „As Russian Fiber Drones Flood The Battlefield, Ukraine Races To Catch Up”, Kyiv Independent, 2025 m. gegužės 20 d.
• RFE/RL (Ukrainos skyrius). „Fiber-Optic Drones: The New Star Of Ukraine’s War”, 2025 m. kovo 12 d.
• RFE/RL (Ukrainos skyrius). „Fiber-Optic Drones Replace Drivers To Deliver Critical Supplies On Ukraine’s Frontlines”, 2025 m. gegužės 15 d.
• UAS Vision. „Accuracy Comparison of Ukrainian and Russian Fiber-Optic Drones”, 2025 m. balandžio 29 d. uasvision.com.
• NDTV. „Birds Use Fiber-Optic Cable On Ukrainian FPV Drones For Nests”, 2025 m. birželio 8 d.
• Business Insider. „Inside Ukraine’s Race To Build An Unjammable Fiber-Optic Drone To Keep Pace With Russia”, 2025 m. vasario 7 d. businessinsider.com.
• Ukrainska Pravda (Ekonomichna Pravda). „Ginklas, kurio neįmanoma užslopinti: kaip Ukraina masiškai gamina šviesolaidinius dronus”, 2025 m. sausio 13 d.
• Spotter Global (Jamie Mortensen). „New Stealth Fiber-Guided Drones And Their Detection”, 2024 m. balandžio 25 d.